Kiekviena moteris besilaukianti kūdikio įsivaizduoja ir dėlioja ateities šeimos gyvenimą. Kitokį, su naujais džiaugsmais ir lūkesčiais. Gyvenimą, kurį gimęs žmogutis padarys prasmingesniu. Ir kai išgirstama vaiko autizmo diagnozė, atrodo, visas ateities gyvenimas griūva, nebelieka jokios prasmės kai žlunga laukiama naujo gyvenimo vizija.
Tai labai sunkus išgyvenimas mamai. Apima visas emocijų spektras, nuo kaltės jausmo iki nevilties ir pykčio. Bet anksčiau ar vėliau, sunkiau ar lengviau ateina tas momentas, kuris padeda mobilizuoti, priimti ir veikti. Mama supranta, kad reikės gyventi, auginti vaiką, priimant ir suprantant jo diagnozę. Informacijos apie autizmą, jo formas, simptomus, pagalbą šeimai galima rasti labai daug. Bet šis pasakojimas ne apie tai. Jis apie vienos moters patirtį sužinojus, kad vaikui diagnozuotas autizmas, jos išgyvenimus ir patarimus kitoms mamoms, kurios su tuo susidūrė ar dar susidurs. Dėl visuomenėje vis dar stigmatizuoto požiūrio į autizmą turinčius vaikųs, mama sutiko pasidalinti savo patirtimi, likdama anonimiška. Pavadinkime ją Daiva.
Štai ką ji mums papasakojo.
„Kai mano dukrytei patvirtino autizmo diagnozę aš verkiau. Jai buvo 2 metukai kai iš gydytojo pirmą kartą išgirdau žodį autizmas. Taip, tuo metu man tai buvo tik žodis. Šaltas ir bauginantis. Šeimoje išgyvenome visą jausmų paletę. Begalybė klausimų be atsakymų, nežinomybė, paieškos, blaškymasis… Nenorėjau to priimti – ne, tai ne mano vaikui. Protas sakė, kad tai liga, bet aš to nenorėjau girdėti. Pamažu atėjo suvokimas, kad nuo šiol dukra ir mūsų šeima turėsime gyventi kitokį gyvenimą. Prisiminiau praėjusias dienas, mėnesius, kai džiaugiausi kiekviena augančios dukros diena. Atminty iškyla ženklai, kurie jau tada rodė – mano vaikui kažkas ne taip. Bet netikėjau, kad tai galėtų būti kažkas rimto. Mano mergaitė buvo labai rami, ji daug miegojo, aš nepatyriau tų sunkių naktų apie kurias pasakodavo draugės. Jos net pavydėjo man. Vėliau pradėjau intuityviai jausti, kad mano mergaitei kažkas negerai. Atsisėdusi prie lovytės šnekindavau Saulę (taip pavadinome savo pirmagimę): „mano Saulute, Saulyte“ – su šypsena vis kartodavau vardą, bet jos akytės ir žvilgsnis buvo nukreiti kitur, ne į mane. Aš ramiai į tai žiūrėjau, juk ji dar tokia maža. Buvo ir daugiau ženklų, bet aš turbūt sąmoningai stengiausi jų nepastebėti.
Man, mamai, kitokio gyvenimo pradžia buvo sunki: nerimas, pirmais simptomais pasireiškianti depresija. Turiu padėkoti gydytojams, psichologams, kitiems specialistams, kurie davė man tvirtą žinojimą, kad autizmas ne nuosprendis, kad mano Saulė pilnavertis mažas žmogutis, tik kitoks. Kad jai reikia mano meilės ir pagalbos, augant, mokantis, įgyjant naujų įgūdžių pagal savo galimybes. Aš, mama, turėjau tapti stipri, besąlygiškai mylinti ir priimanti savo vaiką su visomis jo „keistenybėmis“. Taip ir prasidėjo kitoks mūsų gyvenimas. Ašaros ir viltis, liūdesys ir tikėjimas.
Dabar pažįstu mamų, kurių vaikai turi autizmčą. Yra mamų, kurios dar tik sužinos, kad jų vaikutis kitoks. Iš savo patirties norėčiau padėti joms greičiau priimti savo vaiką tokį, koks jis yra ar bus. Štai ką norėčiau Jums pasakyti:
- Jei augant vaikučiui pastebite kažką neįprasto, kažką kas sukelia net mažiausią įtarimą dėl savalaikės vaiko raidos, nelaukite, kreipkitės pagalbos pas specialistus;
- Sužinojusios diagnozę priimkite visą pagalbą, kokią galės suteikti medikai, psichologai, vaikų raidos specialistai. Šie žmonės padės jums greičiau peržengti tą ribą, skiriančią požiūrį „mano vaikas nesveikas, nenormalus“ ir „mano vaikas pilnavertis visuomenės narys, tik kitoks“;
- Stenkitės sužinoti kiek įmanoma daugiau apie autizmu turinčių vaikų gyvenimą, informacija ir žinios jums labai padės;
- Pritaikykite namų aplinką jūsų vaiko poreikiams, išnaudokite visas profesionalias paslaugos jūsų vaiko lavinimui;
- Supraskite, kad visuomenė yra linkusi pasmerkti dalykus, kurių nepažįsta. Venkite aplinkinių gailesčio ir neigiamų komentarų. Man buvo sunku girdėti kai kurių žmonių skaudžius pastebėjimus. Nebesmerkiu jų ir nekreipiu dėmesio į jų samprotavimus, tai tiesiog žmonės, kurie mažai žino ir nesistengia sužinoti daugiau apie „kitokius” vaikus. Jie užstrigę iki šiol visuomenėje egzistuojančiame stigmų pasaulyje;
- Ir svarbiausia – mylėkite savo vaiką. Jis jaučia jūsų besąlygišką meilę. Kartu džiaukitės nors ir mažais jo pasiekimais. Ir niekada nelyginkite savo vaiko su kitais. Jūsų vaikas unikalus;
- Nepamirškite savęs – jums daugiau nei kitoms mamoms reikia poilsio, atsipalaidavimo, išėjimo iš namų. Jei neskirsaite laiko sau, labai greit galite išbarstyti savo energiją. Nelaukite, jums taip pat kaip ir vaikučiui reikalinga emocinė parama ir kitokia pagalba. Priimkite ją, nors ir atrodys, jog susitvarkysite pati.
Dabar žiūrėdama į Saulę džiaugiuosi jos juoku, nors kartais nežinau iš ko ji juokiasi. Matau, kaip ji kažkam mojuoja rankute ir įsivaizduju, kad man. Aš džiaugiuosi jos keistenybėmis ir atrodo, kad ji išskirtinė, kad ji turi tai, ko neturi kiti vaikai. Kartais man liūdna, nes žinau, kad jai gyvenime bus sunkiau nei bendraamžėms. Kartais piktina aplinkinių požiūris. Bet visada žiūrėdama į savo Saulutę, žinau, kad būsiu šalia jos visada ir padarysiu viską, kad ji būtų laiminga.“
Pajūryje dirbančios vaistininkės patarimai: poilsiaujant svarbu nepamiršti saiko ir vandens
Kaip elgtis, kad poilsiaujant prie Baltijos jūros netektų susidurti su mažesniais ar didesniais negalavimais? Pajūryje veikiančios vaistinės vaistininkai…
Nuo senovės tradicijų iki šiandienos inovacijų: kaip namuose gamintus ledus paversti sveiku desertu?
Ledai – vienas populiariausių pasaulio desertų. „World Population Review“ duomenimis, daugiausiai ledų yra suvartojama Naujojoje Zelandijoje. Vidutiniškai per metus…
Tobulumo siekis – ne visada naudingas: psichologė įspėja, kokią žalą gali daryti perfekcionizmas
Justina Antropik Rekomenduojamas produktas Black Stuff fulvio rūgšties turtingos kapsules 90 kapsulių 3 mėn. kursas Pokalbis su Justina…
