Europos Parlamente (EP) intensyvėja diskusijos dėl naujos Daugiametės finansinės programos (DFP), tačiau jau dabar ryškėja nerimą keliantys signalai. Tai ir finansavimo sumažinimas Europos sveikatos sąjungos programoms.
Štai EU4Health programos, kuri yra esminė Europos sveikatos sąjungos dalis, finansavimas po paskutinio DFP atnaujinimo buvo sumažintas 1 mlrd. eurų. Ką tai reiškia?
Eurobarometro apklausos rodo, kad europiečiams sveikata išlieka vienu svarbiausių prioritetų – tai aiškiai parodo, kad investicijos į sveikatos priežiūros paslaugas, prevenciją, skaitmenizaciją turi būti nuolat stiprinamos.
Kuria finansine kryptymi einama gana aišku, tačiau išskirčiau penkias esmines sritis, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį ir kurios nėra paminėtos Europos Komisijos planuose.
Pirma – pasirengimas galimoms krizėms. Dabar Europos Komisija sveikatos sritį apibrėžia per siaurai – daug dėmesio skiria ekstremalių situacijų valdymui, o platesnis visuomenės sveikatos požiūris lieka nuošalyje.
Norint sustiprinti Europos pasirengimą galimoms krizėms, naujoje DFP reikėtų daugiau dėmesio skirti visuomenės sveikatos darbuotojams, dezinformacijos prevencijai, visuomenės pasitikėjimo stiprinimui ir kitų sveikatos problemų sprendimui. Pilietinė apsauga neturi remtis tik infrastruktūra ir tiekimo grandinėmis – ji turi apimti į visuomenę orientuotas sveikatos apsaugos sistemas.
Antra – Europos Sąjungos (ES) ekonomikos konkurencingumas. Daugiametėje finansinėje programoje konkurencingumo aspektas atskleidžia dar vieną spragą: dokumentuose neįvardinti ketinimai finansuoti sveikatos sistemas ar užtikrinti lygias galimybes gauti sveikatos paslaugas, nors daugelis nevyriausybinių organizacijų siekia suderinti savo tikslus su ES konkurencingumo prioritetais. Daugiausia dėmesio skiriama strateginėms technologijoms, pramonės plėtrai ir privačioms investicijoms, o sveikatos sritis lieka nuošalyje. Visuomenės sveikatos sektorius turėtų būti aiškiai pripažintas svarbia dalimi, kur sveikatos sistemos ir jų darbuotojai laikomi esmine infrastruktūra, o ne tik išlaidomis.
Trečia – švietimas ir pilietinė visuomenė. Pilietinė visuomenė vis dar nevertinama kaip aktyvi demokratinė jėga, galinti suvaidinti esminį vaidmenį sprendžiant įvairias socialines ir politines problemas.
Labiausiai pažeidžiami žmonės dažniau serga, susiduria su infrastruktūros, gydytojų, vaistų trūkumu, tad svarbu investuoti į sveikatos priežiūros paslaugas, kad jos būtų vienodai prieinamos visiems, nepriklausomai nuo žmonių socioekonominės padėties.
Ketvirta – valstybės narės ir regionai. Konsultacijos su valstybėmis narėmis ir regionais dėl finansavimo atspindi EK platesnį siekį supaprastinti procesus ir didinti lankstumą, tačiau sveikata ir socialinė apsauga minimos tik epizodiškai – jos dažniau laikomos kliūtimis, o ne investicijų prioritetais. Sanglaudos politika vis labiau nukreipiama į ekonominę transformaciją, o ne į ilgalaikes investicijas į visuomenės sveikatą ar priežiūros sistemas. Jei sveikatos priežiūra nebus aiškiai įvardyta kaip strateginis prioritetas, ji rizikuoja būti nustumta į šalį.
Penkta – biudžeto veiksmingumas. Ryškėja tendencija: ES finansavimas vis labiau bus siejamas su išmatuojamais rezultatais, poveikio rodikliais ir suderinamumu su tokiomis kryptimis kaip klimato kaita, skaitmenizacija ir lyčių lygybė. Tačiau sveikata nėra laikoma svarbiu tikslu ir principu, nepaisant jos įvairiapusės svarbos.
Jei sveikatos sistemos ir lygybė gaunant sveikatos paslaugas nebus aiškiai apibrėžtos, visuomenės sveikatos sritis gali likti neįvardinta būsimuose finansavimo sprendimuose. Tai, ko negalima išmatuoti rodikliais, nebus finansuojama. Siekiant užtikrinti matomumą ir finansavimą, sveikata turi tapti prioritetine sritimi, turinčia aiškius veiklos rodiklius.
Ir pabaigai – reziumė. Ką iš tikrųjų, jei ne gyvybę, giname. O tai didžiausia sakralinė mūsų žmogiškumo vertybė. Nereiktų apriboti gynybos iki raketų ar metalo, nes iš karto pamiršime, kad tautos jėga slypi ne jos ginkluotėje, o žmonių sveikatoje. Tai ir turėtų atsispindėti finansinuose skaičiuose.
Visuomenė, teikianti prioritetą sveikatai ir socialinei lygybei, ne tik atlaiko krizes, bet ir jų išvengia. Tikroji gynyba neturi būti vien karinė – prisiminkime, ką iš tiesų norime apsaugoti.
Vytenis Povilas Andriukaitis, europarlamentaras, Europos Parlamento Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso (S&D) narys